Bebriukas ir sūris
Kartą bebriukas, gyvenantis prie gražaus miško upelio, prarado apetitą ‒ nevalgo jis dieną, kitą, trečią ‒ nesinori jam valgyt ir gana… Ketvirtą dieną nusprendė eiti bebriukas pas miško daktarą ežį. Atėjo ir guodžiasi:
‒ Ežiuk, aš jau ketvirta diena nieko nevalgau ir nenoriu ‒ visai praradau apetitą… Gal tu man patartum kaip susigrąžinti maisto skonį?
Ežiukas susimąstė. Paskui sako bebriukui:
‒ Tau, bebriuk, gali padėti sūris ‒ toks skanus, geltonas, žmonės jo turi.
Bebriukas padėkojo ežiui ir susiruošė sūrio ieškoti.
Eina jis miško takeliu ir susitinka kiškutį. Kiškutis jo klausia:
‒ Bebriuk, ko toks nusiminęs? Ar kas negero atsitiko?
Bebriukas kiškučiui atsako:
‒ Aš praradau apetitą, o miško daktaras ežys liepė suvalgyti šušio, kad vėl skonį pajusčiau…
‒ Ką suvalgyti? Kokio šušio?
‒ Tokio skanaus, geltono, sako žmonės jo turi.
‒ Geltono? Tai gal sūrio?
‒ Taip taip, juk sakau ‒ šušio. Gal kartais tu, kiškuti, jo turi?
‒ Ne, neturiu. ‒ atsakė šis ir nustriksėjo sau.
Bebriukas atsiduso ir patraukė toliau. Eina takeliu dairydamasis ‒ gal kas padės jam sūrio gauti. Tik staiga ‒ švyst nuo medelio voveraitė. Pažiūrėjo ji į liūdną bebriuką ir klausia:
‒ Ko toks nusiminęs? Ar kas atsitiko?
Bebriukas voveraitei atsakė:
‒ Aš praradau apetitą ir daktaras ežys liepė man suvalgyti šušio ‒ tokio skanaus, geltono…
‒ Šušio? ‒ nustebo voveraitė. ‒ Gal sūrio?
‒ Tai aš ir sakau ‒ šušio! ‒ susijaudino bebriukas. ‒ Gal tu, voveraite, jo turi?
‒ Ne, neturiu. ‒ nuliūdus sušnabždėjo voveraitė ir pasislėpė tarp medžio šakų.
Eina bebriukas nuleidęs galvą toliau sūrio ieškoti… O čia kur buvus kur nebuvus šarka jam prieš nosį ant takelio atsitūpė. Ir klausia bebriuko:
‒ Bebriuk, ko toks nusiminęs? Ar kas negero atsitiko?
Sako jis šarkai:
‒ Aš praradau apetitą, o daktaras ežys pasakė, kad man reikia suvalgyti šušio ‒ tada vėl pajusiu maisto skonį.
‒ Kokio šušio? Kas tai? ‒ susidomėjo šarka.
‒ Na, tai toks skanus, geltonas, pas žmones būna…
‒ Pas žmones? Tai gal sūris?
‒ Taip, taip. Man liepė jo suvalgyt, kad apetitas pasitaisytų. Gal tu, šarka, jo turi?
‒ Ne, neturiu. Bet žinau kur galima jo gauti. Eik su manim.
Bebriukas nuskubėjo paskui skrendančią šarką. Šarka atskrido iki pamiškėje esančios laukymės ir sako bebriukui:
‒ Tu pabūk čia. Aš skrendu į netolimą kaimą ir tikrai rasiu ten tau sūrio. Palauk manęs ir greit turėsi savo skanaus, geltono.
Ir šarka nuskrido.
Bebriukas liko žalioje laukymėje laukti parskrendant šarkos su sūriu. Tik girdi ‒ klegėdami, šūkaudami ir juokdamiesi laukymės link artėja žmonės. Išsigando bebriukas, pasislėpė už krūmelio. Atėjusių žmonių buvo nemažai: dvi šeimos ‒ keturi suaugę ir penki vaikai.Vienas vaikutis ‒ dar visai mažas. Žmonės vaikščiojo po mišką, meškeriojo upelyje, vaikai bėgiojo gaudydami vienas kitą. Paskui visi susėdo, išėmė iš krepšio maistą ir pradėjo valgyti. Bebriukui tas žmonių maistas taip labai pakvipo! Jis prislinko kiek arčiau. Žmonės valgė ramiai, susikaupę, tik mažiausias vaikutis vis dairėsi aplink ‒ kur koks paukštelis sučiulbo, kur koks drugelis praskrido… Jo rankutėje labai viliojančiai bebriukui atrodė balta duonelė su kažkuo taip kvepiančiu geltonu ant viršaus… Ir čia prie pat mažylio nutūpė gražus margas drugelis. Vaikas neištvėrė ‒ pašoko ir jau pagaus tą drugelį… Tas, aišku, nuplasnojo tolyn. Mažylis ‒ iš paskos. Bėga, duonelę rankoj laikydamas, ir net po kojomis nežiūri ‒ tik drugelis prieš akis mirga… Tik staiga užkliuvo už kupsto ir parkrito. Duonelė nusirito kaip tik prie to krūmo, už kurio bebriukas kiūtojo… Pauostė bebriukas tą riekelę ‒ labai skaniai kvepia, ypač tas geltonas, kuria ant viršaus. Nei nepajuto kaip viens du ir suvalgė visą. Ir taip skanu bebriukui, taip skanu… ‒ sėdi sau ir laižosi patenkintas.
Žmonės pailsėję nuėjo mišku. Neužilgo ir šarka parskrido. Ir žiūri bebriukas, kad snape ji laiko tokį pat geltoną, kvepiantį gabalėlį, koks ant duonelės buvo. Padėjo šarka tą gabalėlį ant kelmo ir sako:
‒ Matai, atnešiau tau sūrio.
‒ Tai čia šušis,...šuris,...sūris? ‒ nustebo bebriukas. ‒ Aš ką tik suvalgiau jo gabalėlį. Pas čia atėjusius žmones gavau. Man labai labai skanu buvo. Ačiū tau, šarkele, kad tu dėl manęs stengeisi ‒ dar atnešei tokio skanaus sūrio.
Šarka nusiminė:
‒ Tai tu jau valgei sūri?! Gal mano atnešto nebenorėsi?
Bebriukas ją nuramino:
‒ Norėsiu, tikrai noriu. O kad tu man tokį gerą darbą padarei, tai tą sūrio gabalėlį pasidalinkim per pusę ‒ abiem užteks.
Pasidalino bebriukas su šarka sūrį, padėkojo vienas kitam ir atsisveikino kas sau. Bet dabar jau bebriukas vėl jautė maisto skonį ir niekada daugiau nebesiskundė apetito stoka.
 |
