ŽMOGAUS BŪTIS MŪSŲ ŽEMĖJE

        Kiekvienas mūsų, gyvendamas Žemėje, turi suvokti savo paskirtį, apsispręsti dėl savo būties principų ir įsisąmoninti buvimo čia tikslą.
         Gimstame jau turėdami tam tikrą potencialą: atsinešame sveikatos duomenis, intelekto savybes, polinkius, gabumus ir talentus. Kaip mes visą tai panaudosime gyvenime – ar puoselėsime, tobulinsime, ar, atvirkščiai, ignoruosime, naikinsime – svarbus kiekvieno žmogaus sprendimas.
       Individualybės ugdymui labai didelę įtaką turi šeima – kaip tėvai auklėja vaiką, ar pastebi ir ugdo jo gabumus, ar sukuria darnią aplinką jam augti, būti sveikam, tobulėti. Šeimoje įskiepytos dorinės vertybės ‒ požiūris į žmones, visuomenę, gamtą, lydi mus visą gyvenimą. Šis pamatas yra svarbus ir fundamentalus žmogaus gyvenimo pagrindas, sąlygojantis kokį savo būties pastatą mūsų Žemėje pastatysime – žėrinčius rūmus ar sukrypusią lūšną...
       Šioje individualybės formavimo ir formavimosi veikloje nemažas vaidmuo tenka ugdymo įstaigoms (darželiui, mokyklai, kolegijai, universitetui) ir, pirmiausia, ‒ žmonėms, su kuriais ten susitinkame. Jaunystėje pasirenkame gyvenimo draugus, profesiją, apsisprendžiame dėl savo būties prioritetų, imame drąsiai įgyvendinti svajones ir jau ryškėjantį tikslą ‒ t. y. toliau renčiame gyvenimo pastatą (sienas, duris, langus), renkamės jo interjerą savo pasirinktų dorinių prioritetų, socialinių santykių, užsibrėžtų planų ir kuriamų vizijų pavidalu. Taip kyla žmogaus būties pilis arba kėpso bakūžė... Viskas priklauso nuo to, kokias savybes ugdome, kiek įdedame nuoširdžių pastangų ir veiklos, puoselėdami savo gyvenimo grožį.
          Ir, pasibeldus brandai, jau reikia turėti savo būties namus ‒ moralines vertybes, santykio su žmonėmis ir gamta principus, darnų sąskambį savyje ir šeimoje. Tas rimties ir darnos įsigalėjimas aplink mus ‒ kaip patvarus ir saugus pastato stogas, kuris, sulaukus garbaus amžiaus, leidžia žmogui jaustis tvirtai, žinant, kad gyventa ne veltui. (Ir paskutinis atodūsis ‒ kaip žvakės dūmelis, pakylantis aukštyn pro mūsų būties namų kaminą...☺).
         Tokie žmogaus būties tarpsniai Žemėje...
         Tad kokie turi būti svarbiausi buvimo čia pasirinkimai, žmogaus vieta, paskirtis, jo gyvenimo prasmė?
     Šiandien matome daug destruktyvių reiškinių: naudojant begalę cheminių medžiagų teršiama aplinka, naikinama flora ir fauna, genų inžinerijos poveikyje veši augalų, gyvūnų, netgi žmogaus mutacija, vis labiau iškreipiamas Žemės veidas šuoliais tolstant nuo pirmapradės harmonijos ir grožio.
      Todėl būtina išsaugoti tai, kas dar likę, atkurti tai, kas prarasta. Siekiant šio tikslo kiekvienas mūsų iš vartotojo-vandalo turi tapti kuriančiu ir atsakingu žmogumi. Reikia sukurti tokią būtį, kad žmogaus santykiuose su žmogumi, visuomene, gamta dominuotų sąmoningo ir doro Žemės gyventojo vertybės, kad mūsų mintys ir poelgiai būtų tokie, kurių – ne gėda.
       Tik saugodami ir augindami savo širdyje Šviesą, gebėdami ja dalintis, tikėdami, mylėdami ir kurdami darną, galėsime gyventi mūsų gražioje, taikioje ir palaimintoje Žemėje, tapusioje šviesia buveine žmogui ir medžiui ir paukščiui ir žvėriui ir gėlei ir Dievui.