Pirmoji drugelio diena
Vieną gražų saulėtą rytą drugelis atmerkė savo akeles. Jis pamatė baltą ramunės žiedą, ant kurio tupėjo, ir didžiulę melsvą erdvę aplink. Ta erdvė jam dar buvo nepažįstama ir bauginanti. Drugelis susigūžė ir užsimerkė. Bet paskui vėl nedrąsiai atsimerkė ir įsižiūrėjo į tą melsvą tolį. Jis nudžiugęs pamatė, kad aplinkui – puiki žalia pieva su šimtais nuostabiausių gėlių žiedų, o virš jos – gilus mėlynas dangus su baltais debesėliais. Drugeliui čia patiko ir jis pagalvojo, kad būtų gerai pasižiūrėti kas ir kaip toje pievoje vyksta. Suplasnojęs sparneliais drugelis pakilo ir nuskrido prie kito žiedo, paskui – dar prie kito… Ir taip skrisdamas jis susidūrė su boružėle.
Boružėlė irgi skrido džiaugdamasi gražia dienele ir dairydamasi aplink – gal ką įdomaus pamatys.
Drugelis, ją pamatęs, pasakė:
‒ Laba diena, drugeli. (nes jis dar nežinojo, kad yra ir kitokių padarėlių). Kodėl tu toks mažutis ir sparneliai tavo tokie raudoni su taškučiais?
Boružėlė nustebo dėl tokio pasveikinimo ir atsakė:
‒ Mažyli, matau, kad dar nepažįsti pasaulio. Aš nesu drugelis. Aš esu boružėlė – toks vabalėlis, dar mane Dievo karvute vadina. O drugelių tu dar sutiksi šitoje pievoje tikrai ne vieną.
Ir boružėlė nuskrido.
Drugelis žvelgė jai pavymui ir mąstė, kad yra, pasirodo, ir kitokių negu jis. Tada, pasiruošęs dar kokiam naujam susitikimui, jis nuplasnojo tolyn. Pakilęs aukščiau, staiga pamatė kregždutę, nardančią ore ir besivaikančią museles.
Drugelis ir ją pasveikino:
‒ Laba diena, drugeli. Kodėl tu toks didelis ir sparneliai tavo tokie juodi ir aštrūs?
Kregždutė nustebo dėl tokio pasveikinimo ir atsakė:
‒ Mažyli, matau, kad dar nepažįsti pasaulio. Aš nesu drugelis. Aš esu kregždutė – toks paukštelis, dar mane dangaus žirklutėm vadina. O drugelių tu dar sutiksi šitoje pievoje tikrai ne vieną.
Ir kregždutė nuskrido.
Drugelis, lydėdamas ją žvilgsniu, mąstė, kad ir vėl apsiriko. Ir jam pasidarė liūdna, kad nesutinka į save panašių, kad yra toks vienas visoje pievoje. Tokį susimąsčiusį jį ir pamatė skrisdama pro šalį medų renkanti bitutė.
Bitutė pasveikino drugelį:
‒ Laba diena, drugeli. Ko tu toks liūdnas? Ar tau šita šviesi dienelė nemiela? Ar draugų pasiilgai?
Drugelis, jai atsakydamas, pirmiausia pasidomėjo:
‒ Kas tu tokia? Turbūt, ir tu ‒ ne drugelis? Man liūdna, kad aš toks vienas ir nesutinku į save panašių.
Bitutė atsakė:
‒ Aš tikrai ne drugelis. Aš bitutė – medų renku. O tavo drugeliai – tikri tinginiai – jie dabar tupi aplink seną kelmą ir klausosi žiogelio smuikelio melodijų. Skrisk link to berželio ir juos rasi. Tada nebebus tau liūdna.
Drugelis apsidžiaugė, kad pagaliau pamatys kitus drugelius ir, padėkojęs bitutei, net neužpykęs, kad jo draugus tinginiais išvadino, nuskrido link to berželio, kurį bitutė parodė. Artėdamas prie senojo kelmo drugelis išgirdo nuostabią smuiko melodiją. Virš pievos sklido stebuklingi muzikos garsai. Drugelis pamatė ant kelmo grojantį smuikeliu žiogelį, o aplinkui – eilėmis sutūpusius drugelius, museles, vabalėlius, kurie sužavėti klausėsi kerinčių garsų. Neužilgo žiogelis baigė savo koncertą ir nusilenkė. Visi džiaugsmingai jam plojo. O paskui drugeliai pamatė savo naująjį draugą. Jie apspito drugelį ir sveikindami kalbėjo jam:
‒ Koks tu gražus, mūsų drauge, ‒ kokie puikūs margi tavo sparneliai, koks spalvingas jų piešinukas ‒ koks tu gražus.
Drugelis pasijuto labai laimingas – dar niekas jam nebuvo sakęs tokių gražių žodžių, dar niekas juo taip nesižavėjo. Jis stengėsi apkabinti kiekvieną iš savo draugų ir taip pat pasakyti ką nors gero…
Paskui drugeliai visi kartu skraidė po pievą ir savo naujajam bičiuliui rodė jos gražiausius kampelius: upelį, aguonėlių kupstą, žemuogių salelę. Drugelis svaigo nuo pasakiškos aplinkos ir jam net galvelė susisuko – pasijuto pavargęs… O čia ir vakaras atėjo. Saulutė leidosi už miško nurausvindama sutemas. Drugeliai sutūpė po lapeliais ir užmigo. Rytoj jų laukė nauja dienelė ir mūsų drugelis, prieš nugrimzdamas į sapną, dar spėjo pasvajoti kaip vėl sužinos dar daug naujų dalykų… Jis tikėjosi, kad visos naujienos bus tik geros.
 |
 |
